Vienybė išlaikant skirtumus
Mes, kaip ir didžioji mūsų visuomenės dalis, esame išsiilgę vienybės, harmonijos, ramybės. Mes norime gyventi vaisingą gyvenimą. Norime, kad kiti krikščionys būtų sustiprinti. Norime gyventi gilioje meilėje. Tačiau visuomeniniame gyvenime susiduriame su įtampomis, ginčais, kovomis, nepasitikėjimu, vienas kito šmeižimu. Kovos santuokoje, kovos tarp tėvų ir vaikų, tarp kaimynų, tarp skirtingų šalies region, tarp…
O mes,
krikščionys? Kad ir kurioje bažnyčioje bebūtume, mes matome kovas bendruomenės viduje, šmeižimus tarp skirting grupelių mūsų bažnyčioje, nepasitikėjimus ir kovas tarp bažnyčių. Susitikti su tokios šeimos Tėvu kitiems tikriausiai nebūtų patrauklu.
Ką turi bendro visos kovos, neigiamos mintys ir žodžiai? Ar tai nėra tai – kiti turi mąstyti ir elgtis taip, kaip aš arba kaip mes? Katalikai nori, kad visi taptų katalikais, ortodoksai, nori, kad visi taptų ortodoksais. O jei mes esame protestantai ar evangelikai, dažnai mąstome ir kalbame labai panašiai – kiti turėtų mąstyti, tikėti ir praktikuoti savo tikėjimą taip, kaip mes. Ir kiekvienas visose bažnyčiose turi savo priežasčių skaityti Bibliją taip, kaip jie tai daro, ir rūpintis, kad kiti suprastų Bibliją ir istoriją taip, kaip save pačius. O Jėzus?
Ten
stovi Jėzus
prieš savo mirtį Jis turėjo mirti „už išsklaidytuosius Dievo vaikus, kad suburtų juos į viena (Jn 11, 52). Įstabu yra tai, kad prieš pat suėmimą Jis meldžiasi labai jaudinančia malda – ilgiausia ir intymiausia Jėzaus malda Naujajame Testamente: “Kad jie pasiektų tobulą vienybę, ir pasaulis pažintų, jog Tu mane siuntei…” (Jn 17,23). „…Aš meldžiu, kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei. … kad jie būtų viena, kaip mes esame viena.” (pgl. Jn 17, 21-22)
Mes patys negalime sukurti vienybės. Tačiau mes galime atgailauti, kad apleidome šį esminį Jėzaus troškimą ir maldą. Ir mes galime pradėti mylėti kitus – ne tik savo priešus, bet taip pat savo brolius ir seseris Kristuje. Galime laiminti juos ir melstis už juos.
Mes dedame pastangas evangelizuodami, tačiau apleidžiame šią sąlygą, dėl kurios žmonės gali įtikėti: “Tėve, suvienyk juos!“ Taip pat mes galime atgailauti dėl tos pačios nuostatos, kurią turėjo mokiniai – jie ginčijosi, kuris yra didžiausias iš jų.
Jėzus
atidavė
savo gyvybę Kodėl Jis tai padarė? Dėl mūsų nuodėmių ir mūsų susipriešinimo. Ir mes nesame jautrūs, mes nesielvartaujame drauge su sielvartaujančiu Jėzumi dėl ginčų mūsų šeimose, mūsų bažnyčiose bei tarp krikščionių, taip, netgi tarp tų, kurie vadina save atgimusiais.
Mes mokomės gyventi vienybėje prašydami kitų atleidimo ir atleisdami kitiems, kaip ir Viešpats mums atleido. Mes nenorime šmeižti kitų, tačiau norime išmokti vadovautis Jėzaus pavyzdžiu tvarkantis su Jo mokinių silpnybėmis ir išdidumu.
Mes norime, kad Dailidės bendruomenė būtų erdvė, kur skirtingų bažnyčių nariai galėtų susitikti su Viešpačiu ir vienas su kitu išlaikydami pagarbą tiek savo, tiek kito unikalumui. Jėzus Kristus turi tik vieną kūną iš skirtingų narių, tad mes norime išmokti plauti kitiems kojas (ne galvas), o taip pat leisti jiems nuplauti mūsų kojas. „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ (Jn 13, 35). Toks požiūris nepanaikina skirtumų. Tačiau Dievas nori, kad mes būtume tėvai, o ne drausmintojai. O šiai šaliai reikalingi tėvai ir motinos Kristuje (pgl. 1 Kor 4, 15).